Archyvinė tinklalapio versija Prezidento Rolando Pakso kadencijos metu (2003 02 26–2004 04 06)

English version
Prezidento veikla
Kalbos
Pranešimai spaudai
Vizitai
Respublikos Prezidentas
Biografija
Prezidento institucija
Istorija
Teisinė aplinka
Prezidento rūmai
Istorija
Virtuali ekskursija

Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso kalba Seime

2004.04.06


Ponas Seimo Pirmininke,

Gerbiamasis Aukščiausiojo Teismo pirmininke,

Garbūs Seimo nariai,

Po keliolikos minučių Jūs balsuosite dėl apkaltos Respublikos Prezidentui. Tai - neturintis precedento įvykis Europos istorijoje, tampantis mūsų šalies savotiška vizitine kortele žengiant į senosios Europos namus.

Apkaltos procesas yra ne tik mano asmeninė drama ar tragedija, bet ir labai rimtas išbandymas valstybei, jos institucijoms ir visai Lietuvos teisės sistemai. Tai, be abejo, ir kai kurių politikų bei pareigūnų padorumo, sąžiningumo, moralumo egzaminas, kurį įvertinti teks istorijai.

Prieš savaitę Konstitucinis Teismas paskelbė išvadas, kurios teisine prasme padėjo tašką prieš pusę metų pradėtoje mano, kaip Respublikos Prezidento, nušalinimo byloje.

Praėjusių metų spalio 30 dieną mūsų šalies žmonėms, kartu ir pasauliui, buvo paskelbta, kad Lietuvos Prezidentas yra susijęs su Rusijos nusikalstamomis struktūromis. Ši žinia sukrėtė Jus, gerbiamieji Seimo nariai, ir visus Lietuvos žmones.

Šmeižikiška, jokiais įrodymais nepagrįsta informacija tuoj pat buvo paskelbta per didžiausias užsienio žinių agentūras. Prasimanymų absurdiškumas buvo toks akivaizdus, jog tapo aišku, kad kažkam viso to labai reikia.

Praeitą savaitę pasirašytose Konstitucinio Teismo išvadose apie kokius nors ryšius su nusikalstamomis struktūromis nebėra nė užuominos. Nieko nesakoma ir apie valstybės nacionaliniam saugumui iškilusias grėsmes, kuriomis Lietuvos žmones gąsdino Valstybės saugumo departamentas, Seimo Laikinoji tyrimo komisija ir kai kurie viešosios informacijos šaltiniai.

Konstitucinio Teismo išvados yra atsakymas į man prieš pusę metų mestus kaltinimus. Tarp pirminių kaltinimų ir dabar paskelbtų išvadų – penki sumaišties, nerimo, visuomenės susiskaldymo ir Prezidento juodinimo mėnesiai.

Šiandien esu kaltinamas tuo, kad suteikiau pilietybę savo rėmėjui Jurijui Borisovui, kad leidau jam suprasti, jog yra klausomasi telefoninių pokalbių ir kad bandžiau daryti įtaką privačių asmenų turtiniams santykiams.

Apie kiekvieną iš šių trijų kaltinimų, be Jums jau girdėtų teisinių argumentų ir Seimui pateiktų mano paaiškinimų, norėčiau pasakyti dar bent po keletą žodžių.

Dėl pilietybės Jurijui Borisovui. Iš esmės esu kaltinamas dėl to, kad, vadovaudamasis galiojančiais įstatymais, ėjau buvusių prezidentų pramintu taku.

Prezidentai Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus išimties tvarka suteikė pilietybę 847 asmenims, tarp jų dviem šimtams žmonių, kurie neturėjo jokių nuopelnų Lietuvai. Kai kurių pilietybę gavusių asmenų nuopelnai Lietuvai, švelniai tariant, labai kuklūs, pavyzdžiui, “Kaimynai apie jį atsiliepia palankiai.”

Arba kitas pavyzdys. Cituoju: “Nors išimtys paprastai daromos žymiems, Lietuvai nusipelniusiems žmonėms, tačiau, žinodamas Jūsų humaniškumą, drįstu tikėtis, kad priimsite palankų sprendimą.”

Citavau Seimo nario, tuometinio Seimo Pirmininko pavaduotojo Aloyzo Sakalo kreipimąsi dėl pilietybės suteikimo piliečiui ar pilietei Sokolko.

Lietuvos pilietybę yra gavę ir daugelis asmenų, kurie apskritai neturėjo jokių sąsajų su mūsų šalimi.

Kartu norėčiau priminti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 85-ajame straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad atsakomybė už dekretą, kuriuo suteikiama pilietybė, tenka jį kontrasignavusiam ministrui.

Dėl telefoninių pokalbių pasiklausymo. Man inkriminuojama, kad, pranešdamas Jurijui Borisovui apie pasiklausymą, neužtikrinau valstybės paslapties apsaugos.

Kartu pripažinta, kad apie pokalbių telefonu pasiklausymą arba, teisine kalba, kontrolę Jurijus Borisovas žinojo nuo 1998 metų. Tai yra penkerius metus. Todėl nesuvokiu, ką jis galėjo sužinoti iš manęs apie tai, ką pats seniausiai žinojo?

Norėčiau paklausti, kaip valstybės paslaptis sergėjantys pareigūnai šį man inkriminuojamą prasižengimą palygintų su faktu, kad nuo 1994 metų iki mano kadencijos pradžios iš valstybės vadovo institucijos dingo 175 dokumentai su slaptumo žymomis?

Dėl trečio kaltinimo esą per patarėjus siekiau paveikti bendrovės “Žemaitijos keliai” akcininkus.

Atsakingai pareiškiu, kad akcininkų sprendimams nesu daręs jokios įtakos, juo labiau, kaip nurodoma kaltinime, siekdamas įgyvendinti man artimų asmenų privačius interesus.

Taip, man buvo skambinama, bet aš gerai suvokiau, kad neturiu teisės kištis į privačios bendrovės turtinius santykius ir neketinau to daryti. Neatsitiktinai nė vienas iš liudytojų nepatvirtino man primetamo kaltinimo neva dariau įtaką šiems procesams.

Tačiau aš pripažįstu, jog, bandydamas nuraminti savo jaunystės draugą, vartojau nederančią man, kaip Prezidentui, leksiką.


Norėčiau pridurti, kad galvojant valstybės požiūriu, privačios bendrovės akcininkų turtiniai santykiai labai menkas tyrimo objektas palyginti, pavyzdžiui, su milžinišką žalą Lietuvos žmonėms atnešusiu “Mažeikių naftos” ar kitų bendrovių privatizavimu.

Pabrėžčiau, kad nė vienas Teismo nusikalstamais pripažintų mano veiksmų nepadarė žalos valstybei.

Gerbiamieji,

Neišvengiamai tenka kalbėti apie šalyje išsikerojusią ir jau sisteminga tapusią dvigubų standartų politiką. Dvigubus standartus akivaizdžiai įrodo ir darbo su slapta medžiaga manipuliacijos.

Jau pats pirmasis veiksmas, kuriuo pradėtas skandalas, buvo atliktas pamynus įstatymą, t.y. paviešinus slaptą informaciją asmenims, neturintiems teisės dirbti su slapta medžiaga.

Praktika, kai vieniems - slapta, kitiems - neslapta, vyravo viso proceso metu. Tokia nuostata akivaizdžiai varžė mano teisę į gynybą, tačiau net ne tai yra svarbiausia.

Visi įstatymai, tarp jų ir tie, kurie reguliuoja slaptumą, turi tarnauti ne politinių jėgų interesams, o teisingumui. Jeigu įstatymais slepiama tiesa, jeigu slaptumo žyma uždedama tam, kad būtų galima nuslėpti nusikaltimus, tuomet tokie teisės aktai savo esme yra antidemokratiniai.

Tuo dar kartą įsitikinau, susipažinęs su bendrovės “Alita” privatizavimo byla. Kai Valstybės saugumo departamentas teigia, jog jokių pažeidimų šioje byloje nėra, man yra visiškai aišku, kad ir specialiosios tarnybos mūsų šalyje yra įtrauktos į politinius procesus.

Šį faktą aiškiai patvirtina ir Seimo Laikinosios tyrimo komisijos darbo metodai. Ši komisija, kurios funkcija Prezidento apkaltos procedūroje net nėra numatyta, nuo pat pradžių siekė politinio, o ne teisinio vertinimo.

Manantiems, kad abejoti Komisijos veiklos teisėtumu nevalia, pacituosiu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko ir minimos komisijos vadovo Aloyzo Sakalo raštą specialiosioms tarnyboms.

Cituoju pažodžiui: “Prašau pateikti turimą informaciją (tame tarpe ir slaptą) apie Respublikos Prezidento ir jo aplinkos (šeimos narių, kanceliarijos darbuotojų, patarėjų, įskaitant visuomeninius) ryšius su nusikalstamo pasaulio, šešėlinių finansinių struktūrų atstovais ir abejotinos reputacijos asmenimis.”

Ar verta stebėtis, kad šios komisijos išvados – tai išankstinis politinis, dar iki apkaltos procedūros paskelbtas nuosprendis, turėjęs didžiulės įtakos formuojant viešąją, Prezidentą ir jo instituciją žeminančią nuomonę.

Paradoksalu, kad teisiniais įrodymais nepagrįstos Komisijos išvados tapo pagrindu visam tolesniam teisiniam procesui.

Praėjusių metų lapkričio 28 dieną grupė Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Ji prašė ištirti, ar kai kurie Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo punktai neprieštarauja Konstitucijai.

Ir aš kreipiausi į Seimo Pirmininką, prašydamas inicijuoti Seimo nutarimą,kad Konstitucinis Teismas susidariusią koliziją spręstų skubos tvarka.

Tik Konstitucinis Teismas gali paskelbti išvadą dėl to, ar Seimo komisija neviršijo savo įgaliojimų. Jeigu, vertindami šiandieninę situaciją, norime būti teisingi, turime pripažinti, kad Konstitucinio Teismo pozicijos šiuo klausimu reikia dabar, o ne po dvejų ar trejų metų.

Gerai suvokiu, kad Prezidento nušalinimo procesą lydėjusių teisės normų pažeidimų vardijimas neturėtų įtakos apkaltos vykdymo tempui. Pažeidimų priežastys ir jų esmė liks istorikams ir Lietuvos teisės raidą studijuosiantiems specialistams.

Paminėjau tik keletą labai pavojingų teisinės ir politinės sistemos negalavimo simptomų, tačiau ir jų užtenka, kad įstengtume suvokti, kur slypi tikrosios grėsmės valstybei ir demokratijai.

Gerbiamieji Seimo nariai,

Demokratijos procesas kur kas sudėtingesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir reikia jį labai giliai suvokti.

Žema politinė kultūra ir savanaudiškumas turėjo neigiamos įtakos tarpukario Lietuvos valstybei.
Tada Lietuvoje įvyko ne vienas pasikėsinimas, buvo pasisekusių ir sužlugdytų perversmų.

Prieš keletą metų išleista knyga “Antano Smetonos korespondencija” liudija, kad vardan kovos su priešu – tikru ar tariamu - buvo lengva ranka dedamas lygybės ženklas tarp komunistų ir krikščionių demokratų, t.y. tarp svetimos valstybės infiltruotos priešiškos jėgos ir vidinės opozicijos.

Ar dabartis nepakartoja to, kas turėtų būti negrįžtamai nugrimzdę istorijos gelmėse? Ar politiniais sprendimais lemdami teisinius procesus, politiniams tikslams naudodami slaptąsias tarnybas negriauname valstybės savo rankomis?

Politinis nebrandumas ir egoizmas veda į tai, kad oponentas tampa ne pagarbos vertu idėjiniu priešininku, o mirtinu priešu, nes gali atskleisti nešvarius paties kaltintojo darbus. Toks pavojus telkia visą kariauną, ir kova tampa žūtbūtinė.

Tai – senas šaknis turinti politinės kultūros problema. Kitos šalys ją įveikė gerokai anksčiau.

Daugiau kaip prieš šimtą metų garsus politizuotas teisinis procesas į dvi dalis buvo padalinęs Prancūziją. Viena pusė, nepaisydama teisinių argumentų ir taikydama dvigubus standartus, puolė. Kita karštai palaikė tą, kuris buvo puolamas ir kaltinamas.

Rašytojas Emilis Zolia, laiškuose Prezidentui ir Prancūzijai išdėstęs savo emocingą ir argumentuotą požiūrį į procesą ir į tai, kaip jis atsilieps Prancūzijos ateičiai, rodos, kalbėjo apie šiandieninę Lietuvą.

Norėčiau pacituoti vieną kitą mintį iš šių laiškų. Cituoju: “…Šimtas laikraščių kas dieną kartoja, kad tai visuomenės nuomonė nenori leisti išteisinti Dreifusą, kad jo kaltė būtina Tėvynės gerovei…”

Kita citata: “…Visa tauta nustebusi, vieni kitiems į ausį persako pačius baisiausius faktus, kalba apie neįtikėtinas išdavystes, papiktinusias istoriją, ir, žinoma, tauta gali tik nusilenkti teisingumo institucijoms… Bet ar teisingi įvardyti kaltinimai, visi tie pavojai, galintys sukelti gaisrą Europoje? Nieko panašaus! … Mums kalba apie keturiolika kaltinimo punktų, o patikrinus liko tik vienas, ir dar mes sužinome, kad ekspertai nesutarė ir dėl šio vienintelio punkto”. (Citatų pabaiga)

Tokius reiškinius europinės civilizacijos centre, Prancūzijoje, rašytojas atskleidė devynioliktame amžiuje. Dvidešimt pirmojo šimtmečio demokratija smarkiai pažengė pirmyn ir kaip neabejotiną prioritetą iškėlė žmogaus teises bei laisves. Pabrėžiu: kiekvieno žmogaus teises ir laisves.

Gerbiamieji,

Praėjusią savaitę Lietuva buvo garbingai priimta į NATO. Po trijų savaičių jau būsime Europos Sąjungoje, naujoje mums erdvėje, kurioje piliečių bendrabūvis grindžiamas žmogaus teisėmis, laisve, orumu ir nėra aukštesnių vertybių už šias.

Todėl man kelia didelių abejonių tai, kas per pastaruosius mėnesius buvo šimtąsyk kartojama: jeigu atstatydinsime Prezidentą, vadinasi, Lietuvoje klesti demokratija.

Tačiau demokratijos esmė slypi ne Prezidento išteisinime ar nušalinime. Demokratijos kriterijai kitokie, o būtent - ar teisingi keliami kaltinimai, ar žiniasklaida ir kaltinimų iniciatoriai, dalyvaujantys šiame procese, saugo žmogaus teises ir laisves, o gal priešingai – jas griauna?

Per vienerius – pirmuosius – darbo valstybės vadovo poste metus aš padariau didesnių ir mažesnių klaidų. Kai kurios iš jų virto praėjusią savaitę paskelbtais kaltinimais, apie kuriuos jau kalbėjau.

Veikiamas penkis mėnesius neatslūgstančios psichologinės įtampos, balansuodamas tarp žmogiškųjų jausmų ir pareigos, prieš porą savaičių, pakvietęs visuomeniniu patarėju Jurijų Borisovą, padariau klaidą, kurios privalėjau išvengti.

Suprantu, kad Prezidentas, net ir pikčiausiai pjudomas ir juodinamas, neturi teisės daryti klaidų.
Ištaisiau ją, atsiribojau nuo Jurijaus Borisovo, atsiprašau Jūsų, gerbiamieji Seimo nariai, ir dar kartą - visų Lietuvos žmonių.

Suvokiu, kad šis mano poelgis tąkart suteikė negatyvų impulsą ir Jūsų, gerbiamieji Seimo nariai, nuomonėms.

Tačiau apeliuodamas į Jūsų, Tautos išrinktųjų valstybininkų, teisingumo jausmą, aš klausiu: “Nejaugi kelios mano padarytos klaidos iš tikrųjų vertos Prezidento apkaltos proceso, pusę metų trukusios sumaišties valstybėje, žmonių mintyse ir širdyse?”

Ar ne Lietuvos žmonių nuskurdinimas, vis didėjantis turtinis atotrūkis, grobstomos Europos Sąjungos lėšos, tamsūs privatizavimo sandėriai, korupcija, iš Tėvynės išvažiuojantys žmonės, narkomanija ir organizuotas nusikalstamumas - argi ne visa tai yra tikrosios grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui?

Ar kovai su šiais reiškiniais šiuo metu mes skiriame deramą dėmesį? Ar tai neturėtų būti svarbiausias mūsų rūpestis? Ar tai, kas pastaraisiais mėnesiais sukelta, siekiant žūtbūt nušalinti Prezidentą, padėjo išspręsti bent vieną problemą? Ar tos problemos išnyks, jeigu pavyks apkaltos iniciatorių planai?

Gerbiamieji Seimo nariai,

Su daugeliu iš Jūsų esame seniai pažįstami. Painūs politikos vingiai ir skirtingi požiūriai į kai kuriuos reiškinius nulėmė įvairiai susiklosčiusius mūsų santykius.

Žvelgdamas į Jūsų veidus prisimenu, kas mus siejo ir suvokiu, kas skiria. Nejučia mintyse iškyla “Mažeikių nafta”, 2000-ųjų metų Seimo rinkimai, darbas koalicijoje su Naująja Sąjunga ir, be abejo, daug kas kita.

Norėčiau, kad nieko iš Jūsų neužgautų mano klausimas, mano, pripažįstančio savo klaidas, klausimas: “Ar niekada Jums neteko suabejoti savo teisumu?”

Dabar Jūs priimsite sprendimą. Kad ir koks jis būtų,
priimsiu jį garbingai, kaip žmogus, kuriam rūpi ir visada rūpės valstybės, Tautos, demokratijos, teisingumo ateitis.

Penki sąmyšio mėnesiai, atvėrę didžiausius valstybės skaudulius, tarsi apnuogino mus visus. Aiškiau negu bet kada pamatę mūsų gyvenimo piktžaizdes, privalome iš to pasimokyti ir iš klampios sumaišties išbristi švaresni ir atsinaujinę.

Nebijokime pripažinti klaidų ir jas taisyti. Nebijokime keistis. Dirbkime Lietuvai. Nėra aukštesnio tikslo kaip sutelktas darbas vardan Lietuvos žmonių, vardan demokratijos ir teisingumo.











Rolandas Paksas, Lietuvos Respublikos Prezidentas

Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.