Archyvinė tinklalapio versija Prezidento Rolando Pakso kadencijos metu (2003 02 26–2004 04 06)

English version
Prezidento veikla
Kalbos
Pranešimai spaudai
Vizitai
Respublikos Prezidentas
Biografija
Prezidento institucija
Istorija
Teisinė aplinka
Prezidento rūmai
Istorija
Virtuali ekskursija

Respublikos Prezidento Rolando Pakso kalba Nacionaliniame operos ir baleto teatre

2004.02.16


Mielieji šių iškilmių dalyviai,

Brangieji Lietuvos žmonės ir svetur gyvenantys tautiečiai,

Garbingieji užsienio svečiai,

Ponios ir ponai,

Praėjusią vasarą, švęsdami Karaliaus Mindaugo 750 metų Jubiliejų, klaupėme prie giliausios mūsų valstybės istorijos versmės. Mindaugas, poeto žodžiais tariant, lipdęs ir kūręs, kūręs ir lipdęs valstybę, išmintingai jos politiką bei kultūrą kreipė krikščioniškosios Europos keliu.

Šiandien minime kitą didžią dieną – 1918 metų vasario 16-ąją - Lietuvos Valstybės atkūrimo 86-ąsias metines.

Tarp šių datų slypi kelių amžių patirtis: dramatiška, kupina šlovės ir žūtbūtinių kovų už išlikimą, praradimų ir vilčių istorija, kurios nauja kelrode žvaigžde ir tapo 1918 metų vasario 16-oji.

Du Nepriklausomybės ir valstybingumo dešimtmečiai ne tik pakėlė Lietuvos žmonių gerovę, bet ir tautos sąmonėje įtvirtino laisvę - kaip aukščiausią vertybę ir savastį.

To jausmo, to suvokimo neištrynė net ir penkiasdešimtį metų trukusi okupacija - šėtoniškas režimas su visa atėjūnų ir jų talkininkų ideologine bei represine armija. Vasario 16-oji neleido pavergti Tautos atminties.

Dešimt pokario metų Vasario 16-osios šiluma gobstė partizanų žemines. Lyg asfaltą suskaldęs želmuo ji prasiverždavo pro melo ruporus, atgydavo proklamacijų lapeliuose ant vasario speigo sukaustytų kryžių, vienur ar kitur iškilusia Trispalve, pogrindiniais Bažnyčios ir pasauliečių disidentų leidiniais.

Tarsi vilties žvaigždė lediniame Arkties danguje Vasario 16-oji guodė kentėjimui pasmerktus tremtinius ir lagerių katorgininkus.

Šiandien sukanka 60 metų nuo tos dienos, kai į visus geros valios lietuvius deklaracija kreipėsi Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, tada pradėjęs Tėvynės vadavimo darbą.

Visame pasaulyje, įvairiose platumose pasklidusiai Tautai Vasario 16-oji reiškė Lietuvą ir Tėvynę.

Gerbiamieji,
Yra proga prisiminti dar vieną, nors ir nelabai apvalų, bet, man atrodo, svarbų jubiliejų. Lygiai prieš 15 metų, 1989-aisiais, Vasario 16-ąją pirmą kartą minėjome viešai, jau aidint Tautiškos giesmės aidams ir plaikstantis Trispalvėms.

Tais metais gyvenome nepakartojama laisvėjimo nuotaika, džiaugėmės viltimi ir bandėme suvokti, kas gi yra mums toji atgyjanti Laisvė.

Šventės išvakarėse sausakimšame Kauno muzikiniame teatre vyko iškilmingas minėjimas, įvardytas kaip Sąjūdžio seimo sesija, o Vasario 16-osios vidurdienį Karo muziejaus sodelyje ant aukšto postamento vėl nusileido Laisvės angelas.

Minios vilniečių tuo metu spaudėsi Pilies gatvėje, 26-uoju numeriu pažymėto namo prieigose. Artėjančių permainų nuojauta, dėkingumas 1918 metų didžiavyriams - Nepriklausomybės Akto signatarams, o kartu - Likimui ir Dangui susiliejo į visuotinį Laisvės motyvą.

Profesorė Viktorija Daujotytė, Vasario 16-ąją vaizdingai palyginusi su viršukalne, į kurią ne vieną dešimtmetį buvo orientuota pati tautos esmė, tada išsakė ir bendrą, mus vienijusią nuotaiką: kokia didelė laimė laisvės siekiamybę pagaliau įvardyti viešu žodžiu.

Tiesa, pasitaikydavo išgirsti ir kitokių balsų, net skaudžiai žeisdavusių perspėjimų: kam jums nepriklausomybė? Jūs nemokėsite su laisve elgtis. Panašūs žodžiai - ciniški ir užgaulūs, atrodė taip toli nuo tiesos, kad palikdavome juos mūsų laisvės priešų sąžinei.

Šiandien, nuo svaigių nuojautų ir vilties dienų praėjus penkiolikai metų, galime ir turime klausti savęs: “Ar iš tikrųjų išlaikėme Nepriklausomybės egzaminą?”

Ar pripildėme lauktąją laisvę turinio, vertybių, kaip įpareigoja šimtmečius už ją negesusi kova, kaip ir patys buvome pasiryžę Sąjūdžio metais?

Už laisvę užmokėję Sausio 13-osios krauju, tų pačių 1991-ųjų vasarį referendume ryžtingai pasisakę už nepriklausomą demokratišką Lietuvą, niekada nedvejojome dėl savo pasirinkimo.

Mūsų ekonomikos augimo tempai rodomi pavyzdžiu kitoms tokio pat likimo valstybėms. Be poros mėnesių esame Europos Sąjungos nariai, ir aš nematau priežasčių, kurios galėtų sukliudyti įžengti į naują gyvenimo etapą Europos šalių šeimoje.

Artėjanti nauja gyvenimo kokybė kaip tik ir ragina visada jausti atsakomybę ir pareigą Vasario 16-ajai - mūsų priedermes Nepriklausomybei.

Laisvės mums pirmiausia reikėjo, kad, jos įkvėpę, atsitiestume. Kad atsiskleistų asmenybės, ir kiekvienas iš mūsų - visi - galėtume jaustis oriais savo valstybės piliečiais.

Ar su dėkingumu priėmėme šias lemties bei istorijos suteiktas privilegijas ir įpareigojimus? Kai keturioliktaisiais laisvės metais dalį Lietuvos žmonių slegia neišbrendamas skurdas, kai kas dešimtas laisvos šalies pilietis neturi darbo, ir tik dalis jaunimo gali rinktis studijas - tokia realybė žemina visos Tautos orumą.

Kiekvieno iš mūsų gyvenimas, mintys ir darbai turi susilieti į visuotinę tautos valią - atsakingai kurti sąžine ir teisingumu grįstą valstybės ateitį.

Didį siekį kaip priesaką mums paliko signatarų vyriausiasis - Jonas Basanavičius.
Karštas patriotas, lietuvybės gaivintojas, kažkieno su meile pavadintas mirštančios tautos daktaru slaugytoju, Jonas Basanavičius sakė, kad darbas savo Tautai, Tėvynei – tai pareiga, už kurios atlikimą negalima norėti atpildų, kaip negalima trokšti jų už tai, kad augini vaikus ar rūpiniesi senais tėvais.

Šiuose žodžiuose slypintis įpareigojimas šiandien yra aktualus nemažiau kaip prieš šimtą metų ir aprėpia plačią gyvenimiškąją erdvę. Darbas Tėvynei – tai ir išsimokslinusi jaunoji karta, ir pilietinė visuomenė, ir dvasinė tautos branda.

Brangieji,

Man atrodo labai prasminga, kad šiandien, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, bus pagerbti meno ir kultūros žmonės, Nacionalinių premijų laureatai.

Akivaizdu, jog nuo to, ar skatinsime švietimą ir mokslą, ar branginsime knygą, ar puoselėsime kultūrą ir remsimės giliaisiais jos klodais, labiausiai priklausys, kokį Lietuvos ateities rūmą pastatysime.

Įsižiūrėkime, kokį kelią mums rodo įstabi Vasario 16-osios šviesa. Įsiklausykime į nebylų jos kvietimą telktis prasmingiems darbams.

Nėra ir negali būti nieko už tai svarbesnio.

Prezidento spaudos tarnyba

Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.