Archyvinė tinklalapio versija Prezidento Rolando Pakso kadencijos metu (2003 02 26–2004 04 06)

English version
Prezidento veikla
Kalbos
Pranešimai spaudai
Vizitai
Respublikos Prezidentas
Biografija
Prezidento institucija
Istorija
Teisinė aplinka
Prezidento rūmai
Istorija
Virtuali ekskursija

Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso kalba įteikiant Sausio 13-osios atminimo medalius

2004.01.13


Brangieji Lietuvos laisvės gynėjai,

Džiaugiuosi šiandien čia Jus matydamas, nors ir labai pavėluotai sukviestus į šią salę, kad prieš trylika metų apgintos valstybės vardu būtų galima išreikšti dėkingumą už lemtingą Lietuvai valandą parodytą Jūsų ryžtą ir drąsą.

Tragiškų metinių dieną nusilenkiame savo didvyriams, 1991-ųjų sausio naktį sudėjusiems didžią auką Lietuvos laisvei. Ta diena visada turi išlikti kaip laisvės, tautos susitelkimo ir jos valios simbolis.

Laiko upė nuplauna net giliausių išgyvenimų sanklodas, nuglaisto aštriausiai, kaip tada atrodė, atmintyje įrėžusius randus. Bėgantys metai slopina atminimą, užtat tuo didesnė mūsų pareiga apsaugoti nuo užmaršties tuos, kurių Lietuva neteko tą baisiąją sausio naktį.

Pagal nežinomus mums dėsnius okupantų kulkos rinkosi geriausius – jaunus, darbščius, mylinčius.

Daugelis jų pasitikti savo baisios lemties atskubėjo iš aplinkinių kvartalų. Į kalnelį nuo Lazdynų pakilo Virginijus Druskis, Rolandas Jankauskas, trijų vaikų tėvas Apolinaras Povilaitis, Vytautas Vaitkus. Iš tolėlesnio rajono suskubo Vidas Maciulevičius.

Nuo Karoliniškių atbėgo irgi tris vaikus auginęs Algimantas Kavoliukas, kaip prisimena liudytojai, baltai pražilęs tą siaubo minutę, kai šarvuotis nesustodamas spaudė jo kūną prie smėlio barstytuvo.

Nuo bokšto jau kelias dienas beveik nesitraukdama budėjo Loreta Asanavičiūtė, dienas ir naktis ten tomis dienomis gyveno ir septyniolikmečiai bičiuliai Ignas Šimulionis ir Darius Gerbutavičius.

Iš Kauno tą naktį prie bokšto lėkte atlėkė Titas Masiulis, okupantų kulkos čia pervėrė ir marijampolietį Rimantą Juknevičių.

Prie radijo ir televizijos pastato Konarskio gatvėje nuo okupantų sprogmens žuvo kėdainiškis Alvydas Kanapinskas. Tuo pačiu metu, nuo bokšto aidint tankų pabūklams, neišlaikė prie Seimo budėjusio Alvydo Matulkos širdis – tai irgi smurtinė mirtis.

Nuo baisių sužalojimų vėliau mirė ir Vytautas Koncevičius.

Mes neturime užmiršti tų vardų.

Vakar susitikau su žuvusiųjų artimaisiais ir kai kuriais sunkiausiai nukentėjusiais laisvės gynėjais. Iš pokalbio dar aiškiau supratau, kad valstybė turėtų skirti tiems žmonėms daugiau dėmesio. Ypač atidžiai reikėtų rūpintis nukentėjusiųjų nuo agresijos žmonių sveikata, nes sužalojimų padariniai, metams bėgant, dažnai darosi tik sunkesni.

Šiandien Seimo posėdyje sakiau, kad Sausio naktis atskleidė unikalią patirtį: ginkluotos vien laisvės idėja tautos valia – sutelkta ir visuotinė – yra neįveikiama. Prieš ją net brutali, ginklais ir šarvais žvanganti kariauna esti bejėgė.

Iš tikrųjų Lietuvą lemtingąjį Sausį, abejingam pasauliui stebint, apgynė tik visuotinė beginklių žmonių valia. Jūs buvote tarp jų. Ačiū Jums, brangieji.

Tegu neužgauna Jūsų tai, kad tik šiandien, po trylikos metų, Jums bus įteiktas kuklus Jūsų ryžto įvertinimas – Sausio 13-osios atminimo medalis.

Dar kartą tariu Jums ačiū. Linkiu Jums kuo geriausios kloties.

Rolandas Paksas, Lietuvos Respublikos Prezidentas

Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.