Archyvinė tinklalapio versija Prezidento Rolando Pakso kadencijos metu (2003 02 26–2004 04 06)

English version
Prezidento veikla
Kalbos
Pranešimai spaudai
Vizitai
Respublikos Prezidentas
Biografija
Prezidento institucija
Istorija
Teisinė aplinka
Prezidento rūmai
Istorija
Virtuali ekskursija

Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso kalba iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai paminėti

2004.01.13


Pone Seimo Pirmininke, pone Ministre Pirmininke, Jūsų Eminencija, Ekscelencijos, garbūs parlamentarai ir svečiai,

Brangieji tėveliai, prieš trylika metų sausio naktį netekę vaikų, ir vaikai, kurių tėvus tą baisiąją valandą pakirto okupantų smurtas,

Žuvusiųjų broliai ir seserys,

1991 metų sausio 16-ąją, atsisveikinant su žuvusiaisiais, poetas Justinas Marcinkevičius pasakė tokius žodžius: “Lietuva pasilenkia prie jų ir užkloja juos amžina laisve”.
Nors laikas ir vis nauji įvykiai daug ką atmintyje užgožia, bando ištrinti tada patirtus išgyvenimus, tragiška ir didinga Sausio 13-oji visada turi išlikti kaip nepalenkiamos kovos už laisvę simbolis, kaip aukos, tautos susitelkimo ir jos aukščiausios valios išraiškos diena.
Prabėgo trylika metų, ir jau bręsta karta, kuriai Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Kavoliuko, Vido Maciulevičiaus, Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Povilaičio, Igno Šimulionio, Vytauto Vaitkaus, Dariaus Gerbutavičiaus, Vytauto Koncevičiaus vardai yra žinomi, deja, tik iš pasakojimų ir negausių publikacijų.
Žinau, kad proginis, kartą per metus, žuvusiųjų artimiesiems bei sunkiai nuo karinės agresijos nukentėjusiesiems rodomas valdžios dėmesys yra tarsi savotiška prievolė, ir manau, jog tai nėra pakankamas valstybės rūpestis tais, kurie prarado brangiausius žmones bei gyvaisiais, iki šiol jaučiančiais patirtų sužalojimų padarinius.
Vakar susitikau su žuvusiųjų artimaisiais ir kai kuriais nukentėjusiais laisvės gynėjais. Suvokiu, kad mes visada būsime jiems skolingi, tačiau aišku ir tai, jog likimo nuskriausti žmonės bent jau socialiai neturi būti skriaudžiami dar ir savos valstybės, už kurią žuvo jų tėvai ir vaikai.
Be to, nemanau, jog valstybė yra padariusi viską, kad teismo išnagrinėtą Sausio bylą, kurioje pavyko nubausti tik keletą Lietuvos komunistų partijos ortodoksų, galėtume vertinti kaip teisingumo pergalę.
Gerbiamieji,
Sausio naktis atskleidė naują patirtį: ginkluotos vien laisvės idėja tautos valia – sutelkta ir visuotinė – yra neįveikiama. Prieš ją net brutali, ginklais ir šarvais žvanganti kariauna esti bejėgė.
Kai grėsmės akivaizdoje ginti radijo ir televizijos objektų bei Aukščiausiosios Tarybos rūmų sukilo visa Lietuva, atrodė, tarsi kiekvienas jos pilietis skuba prisiimti savąją atsakomybės ir rizikos dalį.
Tai unikali patirtis. Ji įsakmiai ragina mus išmintingai mokytis iš praeities, reikliai vertinti dabartį ir atsakingai žvelgti į ateitį.
Tačiau gyvenimas dažnai klostosi taip, kad, vos atlėgus įtampai ir nutolus akivaizdžiam pavojui, praeities pamokos mums tampa tarsi nereikšmingos.
Nors 1991-aisiais Lietuvos nepriklausomybės priešai naudojo ne vien tankus, bet ir ideologinius ginklus, pavyzdžiui, rafinuotą valstybės vadovų juodinimą bei bandymus kiršinti juos tarpusavyje, tuo metu tauta aiškiai suvokė, už ką ir prieš ką kovoja.
Mes kovojome prieš tariamą tiesą ir vienintelę nuomonę, sklindančią iš svetimų ruporų, prieš rinkimus, kuriuose 99 procentai rinkėjų balsuoja už vienos partijos statytinius, prieš teismus, kurie kitaip manančius uždaro į beprotnamius, prieš KGB, kurio mėsmalė gali sulaužyti bet kokį likimą.
Mes kovojome už laisvę ir demokratiją, už laisvų žmonių orumą ir teisę gyventi be baimės, kad gali būti sekamas, kad bet kada gali laukti psichologinio spaudimo ar smurto.
Žmonės, kurie budėjimu, savo nuolatiniu buvimu prie svarbiausiųjų valstybės objektų apgynė Lietuvą, tada negalėjo apeliuoti į civilizuotame pasaulyje pripažįstamas žmogaus teises ir laisves.
Iš laisvės ir teisingumo idėjų susiformavusi šiuolaikinė žmogaus teisių samprata okupaciniam režimui buvo svetima, veikiau visiškai atgrasi ir priešiška.
Užtat juo labiau turime branginti tas idėjas ir ginti žmogaus teises dabar, kai, atrodytų, reikia tik uoliai puoselėti brangia kaina iškovotą laisvę.
Trylika metų einame pasirinktu Europos keliu, ir šis sprendimas niekam arba beveik niekam Lietuvoje nekelia abejonių. Kaip 1991 metų vasario 9-ąją žmonės pasakė tvirtą “taip” už nepriklausomą demokratinę valstybę, taip praėjusių metų gegužės mėnesį tauta pasisakė už ateitį vieningoje Europoje.
Esu įsitikinęs, kad šiuo metu Lietuvoje sukelta politinė sumaištis neturi sulėtinti mūsų žingsnių, einant pasirinktu keliu. Be to, manau, kad į Europą turime ateiti ne tik su gerai išlaikytais ekonomikos egzaminais, bet ir kaip brandi teisinė valstybė.
Valstybė, kurioje kiekvienas – nuo paprasto piliečio iki šalies vadovo – turi būti vienodai lygus prieš įstatymą ir kiekvienam žmogui turi galioti dar Pirmojo Lietuvos Statuto postulatuose formuluoti principai kaip nekaltumo prezumpcija bei vien teismo teisė nustatyti kaltę ir skirti bausmę.
Šia proga noriu pacituoti Vaclavo Havelo, to meto Čekijos prezidento, mintis, kurias jis prieš aštuonerius metus išsakė Vilniaus universitete: “Man atrodo, tėra vienintelis būdas sudaryti sąlygas darniam žmogiškojo identiteto įsikūnijimui visais jo lygmenimis bei pavidalais – tai demokratiniame pasaulyje išsivystęs pilietinis principas ir būtinybė kurti pilietinę visuomenę, nepažeidžiančią nė vieno žmogaus savitumo, atvirkščiai, atveriančią jam erdvę, tiesa, tik tokią, kuri nekelia grėsmės kitų siekiams realizuoti.
Tai įmanoma tik teisinėje valstybėje, priėmusioje visiems privalomas bendrabūvio taisykles, kur gerbiama žmogaus teisių įvairovė ir tik griežtai nustatytu būdu jos ribojamos tiek, kad negrėstų kitų žmonių teisėms”.
Brangindami tai, dėl ko kovojome, privalome įžvelgti ir kai kurias šių dienų tendencijas. Ar sustiprins mus baubų ir fobijų kūrimas? Ar sugebėsime atskirti tikrą tiesą nuo tariamos, tikrus priešus nuo tų, kuriuos aštrioje politinėje kovoje sukuria laki fantazija?
Svarbiausia, mums visiems suvokti savo atsakomybę už tai, kad savo veiksmais ir žodžiais nepakirstume piliečių tikėjimo valstybe ir neįžeistume atminimo tų, kuriuos šiandien minime. Turime tapti valstybe, verta žuvusių už ją aukos.
Nuoširdžiai atsiprašau Sausio 13-osios aukų artimųjų, kuriems skausmą sukelia ir pastarųjų mėnesių įvykiai.

Rolandas Paksas, Lietuvos Respublikos Prezidentas

Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.